Lauke vis gi buvau. Aš kaip kokia palaimintoji britė turiu kiemelį, aptvertą aušktutėlaite tvorela. Gali ten gulėt, bet džiaunam skalbinius. Kaip gyvenanti Neveronyse, tai išėjus į tą kiemelį pasitinka šieno kvapas. Kvepia, aha, bet kai vietiniai loxatronai ryte ją pjauna, tai kvepia ne žole, o keiksmais. Bet kaip tikra miesčionė renkuosi smirsti bute, anei ant saulės. Apie šituos reikalus tiek.
Taigi PILNATIS! Musėt taip ant skaitymo ir traukia dėl mėnulio, ans didis skaitovas girdėjau. Taigi sėdėjom kas sau ir registravom aplinką savo kvantiniais smegenų kompeliais irgi kas sau. Kontakto nemezgėm, gi pilnatis. Tik gaila virtuvėj reik stovėt, kad paspoksot. Man labai spoksos. Kai paspoksai, gera diena būna. Ir buvo, neskaitant, kad Gandalfas pasimirė. Žiūrėsim kaip seksis vėliau. Man, ne Gandalfui.
Menant praeitį, įkando uodas, spėju kol pliotkinon su kolega ant pievelės. O pievos tai čia vertos griecho - tankesnė nei Tito antakiai, kurie dengė visą kūną.
In conclusion: pieva gerai, kolega gerai, sofa gerai, knyga gerai, mėnulis gerai, uodai te eina šikt. Ha, aš lietuviškos "Žvaigždutės" turiu.
Cheers!